Po Rūdininkus slidėmis

Šįsyk išbandėm jau kadais išbandytą maršrutą Pirčiupiai - Kidarai. Kelios pastabos ketinantiems keliauti po šią girią:

1. turėkite žemėlapį - be žemėlapio ypač sunku planuotis laiką (išbandyta praktikoje pavėluojant į traukinį :) )
2. esant nepalankioms sąlygoms judėjimo greitis šiame rajone gali būti ypač menkas - net ir esant proskynoms dėl užvartų slidėmis judėjome labai lėtai (~2 km/h)
3. verta pasidomėti vandens lygiu pelkėse - šįkart pasisekė, nes sniego buvo pakankamai, kad slidėmis nešlapdami įveiktumėme net ir neužšalusias vietas. Vasarą esant drėgnesniam sezonui pelkių įveikimas ir sudėtingas, ir nemalonus (nebent keliaujat su guminukais).

Rajonas tikrai vertas dėmesio tų, kurie siekia išvengti bet kokio kontakto su žmogumi - išskyrus poligoną ir Kernavo ežerą žmones sutikti čia tikrai maža tikimybė. Žinoma išimtimi tampa grybų ir uogų rinkimo sezonai. Kultūrinių paminklų čia beveik nesama - išskyrus porą paminklų 1863 metų įvykių dalyviams ir paminklą vokiečių kariuomenės sudegintiems kaimams.

Žinoma prie girios patrauklumo prisideda ir tai, kad ji gana arti Vilniaus - patogiai pasiekiama traukiniu (rytinė dalis) ar autobusu (vakarinė dalis).

Pradžia (Kodėl?)

Mintis pradėti šį dienoraštį kilo keliaujant po Aukštaitijos nacionalinį parką ir išsamiau apie šį pasivaikščiojimą bus sekančioje žinutėje. Šis dienoraštis yra tarsi atsakymas bičiulio Lino dienoraščiui http://kalnai.blogspot.com/

Bandysiu rašyti apie savo klajones po gimtąjį kraštą. Apie miškus, pelkes, upes, kaimus, miestelius.. Apie viską, kas lieka už "modernaus" miestietiško gyvenimo, kurį retas kuris gimtojoje Lietuvėlėje gyvena. Na, apie tai kada nors parašysiu išsamiau, o tuo tarpu apie klajones.